Žaidimas dviems

Nebūtum…

Šį kartą norėčiau papasakoti istoriją apie savo draugą A ir draugą B. O tiksliau perpasakoti maždaug taip kaip ją man papasakojo draugas A.

Taigi, gyvenimo barake nacionaliai įpatumai.
draugas A: “Įsivaizduok pas draugą B atėjo visai nieko panelė iš kito kambario ir paprašė sutvarkyti jos kompą. Ir kaip tik taip sutapo, kad, kad jo kambariokai buvo išvykę. Aš jo vietoj bučiau apsikuopęs kambarį ir geriau pasikvietęs tą paną pas save… “
aš: “Taigi, buvai kai jinai atėjo, ko laukei, kodėl nepakvietei?”
draugas A:”Kuo tu mane laikai? Kaip aš galėčiau iš draugo B atimti šansą susipažinti su pana?”
aš: “Tai, matyt, jinai buvo tokia jau visai NIEKO gero, kad nebandei…”
draugas A:”Ai, gal nenervinm…” (Pauzė) “Bet draugo B vietoje…”(skaitykit istoriją iš naujo, minti tikiuosi pagavot)

Kaip lengva sakyti, aš jo vietoj daryčiau, taip ar kitaip, tačiau kai reikia imtis veiksmų pačiam, tai… Nu kaip čia dabar galima būtų daryti draugui zapadlo… atimti iš jo šansą?

Jeigu, atvirai jų vietoje aš bučiau pasielgęs lygiai, taip pat – nepadaręs nieko. Taip, rimtai, nes jų vietoje gali būti tik jie patys Tačiau, jeigu aš bučiau kartu su jais… WHO KNOWS… liežuvo už dantų nulaikyti aš nesugebu… bet gal nefantazuokim…

Žinot viską galima būtų apibendrinti taip… galbūt nevisi tuo patikės, bet būna momentų… KAI NEREIKIA… nereikia panos, nereikia nieko… kai kuriems tie momentai užsitęsia metus, dvejus, dešimti… kiti negi tampa vienuoliais that life and you cann’t do anything about it even if you think that it should suck…. Its theyr life, not your.