Žaidimas dviems

Daugelis mano draugų yra looseriai ir buvo palikti…
Kodėl taip atsitinka? Galima teigti, jog jie yra idealistai, ir siekia geriausio, stengiasi, ir net jeigu mergina netobula, jie aklai tiki, jog gali ją pakeisti, ir bla, bla, bla, bla… žodžiu tons of crap…
Tačiau man labiau patiko vieno humoristo pasakojimas:
Žinot, mes vyrai nemokame palikti. Kai mums pradeda nepatikti mergina, mes jos nepaliekame, o pradedame elgtis, kaip tikri šikniai, gyvuliai… Va, man buvo taip.
Draugė sako: “einu į kavinę pabendrausiu su draugėmis”,
aį: “niekur tu neini!”
ji:”kodėl?”
aš:”todėl!”
ji:”gerai”
Kitą kartą, pažadinu trečią nakties ir sakau: “Noriu valgyti, iškepk kiaušinienę” Nu po tokio cirko tai, tikrai turėtų palikti, bet ne, jinai man sako:”Gerai, tuoj” ir apsimiegojusi, keliasi, eina į virtuvę…
Okey, it was totaly crap…
Na, kai kurie santykiai tikrai būna tragiški ir jeigu tavęs nedžiugina manyčiau verta nutraukti.
Nesiūlau ieškoti kas kaltas, nes tuo momentu kalta bus priešinga pusė. Čia ji kalta, čia ji neskyrė man dėmesio… Tačiau, praėjus kiek laiko… pradedi suprasti, kad pats buvai mulkis, pats elgeisi kaip šūdas ir norėjai, kad tave už tai glostytų… Mačiau, kaip glostomas žmogus, mačiau kaip glostomas šuo, bet kad kas nors glostytų šūdą… na šito man matyti neteko….

Taigi, kartais tiesiog taip atsitinka…
Aš paklausiau savo vieno draugo, kaip tu palikai mergina, ką tu jai pasakei?
Ir jis man atsakė: “pasakiau - aš tave palieku”
aš nustebau: “Ir viskas? Jokio crapo apie tai, kad tu labai nuostabi?”
jis:”Ne, o kodėl turėčiau?”
Iš tiesų ta istorija, ne tokia jau graži, po dviejų mėnesių draugystės, jis pamatė daug dalykų, kurie jam nepatinka, tačiau dar draugavo po to… septynis mėnesius… thats real shit…
Ką gi… vyrai nemoka nutraukti draugysčių… Bet kartais reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą…

Ką gi… Dabar truputi apie mane.
Aš galvojau, ką čia jai pasakius, galbūt reiktų, pasakyti, kad jinai nuostabi? kad jinai man patiko? Bullshit, jeigu jinai man būtų patikusi, aš jos niekada nebučiau palikęs…
Ką aš pasakiau? Pasakiau: “Viskas baigta”
Ir viskas. Nieko daugiau.

Žinot, šiuo metu aš darau tokia išvadą: vyrai nutraukia draugystes daug rečiau (aš kalbu apie tikras draugystes, o ne vienkartinius (dukartinius) nuotykius) ir jie niekada neseka pasakų. Face the reallity. Your deaplly in shit

Aš jau rašiau anksčiau apie tai ką daryti jeigu tave paliko:
Ka daryti jei paliko merga?
Ir mes ten turėjome labai šaunią diskusiją. Dabar norėčiau pakalbėti apie patį procesą…
shit pasidariau kažkoks moksliškas gerbiamieji mokinukai dabar apibrėžkime teorema: difrakcija tai…

Gyvenimas tai pasaka, šiuo atveju kalbu apie pasaka: “Gražuolė ir pabaisa”. Nebūtinai apie tą pasaką, bet apie bet kurią panašią… Taigi blogoji burtininkė užburė princą ir pavertė jį varle, ir vienintelis būdas jį išgelbėti, kad princesė pabučiuotų. Ar tai negyvenimiška situacija?

Blogoji burtininkė pasakė, kad tave palieka ir po to tu vaikštai lyg žemę pardavęs… Verki naktimis, keiki visus, atrodo, kad pasaulyje nebebus tokios pačios… tokios ypatingos… Skaumas puola tave, tu susitrauki kaip varlė ir vaikčiodamas nuleidęs galvą nebepastebi kiek gražių merginų aplinkui yra… Tu nepastebi jų ir jos nepastebi tavęs kaip foje sakė:

tu palikai tuos kur mylėjai
ir tuos kurie tau nepatiko
ir jie visi iš čia išėjo
nes jie taip pat tave paliko

Geras dalykas yra tas, kad dažniausiai užkeikimas neamžinas ir po kažkiek laiko atsigauni pradedi kabintis į gyvenimą…
Kada nors gyvenime atsiranda kita mergina… princese, kuri imasi gelbėtojos vaidmens ir išvaduoja tave iš kerų.

Neveltui mergina, kuri palieka vaikiną pavadinau blogąją burininke. Teko pakalbeti nesuvienu looseriu… atsiprašau, nuskriaustu užburtu princu ir visi jie pasakojo maždaug tokią pačią istoriją, visos jos pasakė burtažodį dažniausiai tapatį:

Tu esi pats šauniausias ir fainiausias vaikinas kokį man teko sutikti… Tu tikrai nuostabus. Nenusimink ir nepasiduok tu tikrai surasi ta mergina, kuri tau patiks ir bus tau skrita. Mes vis dar galime buti TIK draugais

what a shit. Jeigu jis toks nuostabus, tai kodėl jį reikia palikti? Turbūt į šitą klausimą logiško atsakymo nėra…
Bet už tai kokios emocijos!
Kokį burtažodį teko girdėti jums?

Dar reiktų pakalbėti apie tai kaip JIE palieka JAS. Galbūt kitą kartą

Nebūtum…

Šį kartą norėčiau papasakoti istoriją apie savo draugą A ir draugą B. O tiksliau perpasakoti maždaug taip kaip ją man papasakojo draugas A.

Taigi, gyvenimo barake nacionaliai įpatumai.
draugas A: “Įsivaizduok pas draugą B atėjo visai nieko panelė iš kito kambario ir paprašė sutvarkyti jos kompą. Ir kaip tik taip sutapo, kad, kad jo kambariokai buvo išvykę. Aš jo vietoj bučiau apsikuopęs kambarį ir geriau pasikvietęs tą paną pas save… “
aš: “Taigi, buvai kai jinai atėjo, ko laukei, kodėl nepakvietei?”
draugas A:”Kuo tu mane laikai? Kaip aš galėčiau iš draugo B atimti šansą susipažinti su pana?”
aš: “Tai, matyt, jinai buvo tokia jau visai NIEKO gero, kad nebandei…”
draugas A:”Ai, gal nenervinm…” (Pauzė) “Bet draugo B vietoje…”(skaitykit istoriją iš naujo, minti tikiuosi pagavot)

Kaip lengva sakyti, aš jo vietoj daryčiau, taip ar kitaip, tačiau kai reikia imtis veiksmų pačiam, tai… Nu kaip čia dabar galima būtų daryti draugui zapadlo… atimti iš jo šansą?

Jeigu, atvirai jų vietoje aš bučiau pasielgęs lygiai, taip pat - nepadaręs nieko. Taip, rimtai, nes jų vietoje gali būti tik jie patys Tačiau, jeigu aš bučiau kartu su jais… WHO KNOWS… liežuvo už dantų nulaikyti aš nesugebu… bet gal nefantazuokim…

Žinot viską galima būtų apibendrinti taip… galbūt nevisi tuo patikės, bet būna momentų… KAI NEREIKIA… nereikia panos, nereikia nieko… kai kuriems tie momentai užsitęsia metus, dvejus, dešimti… kiti negi tampa vienuoliais that life and you cann’t do anything about it even if you think that it should suck…. Its theyr life, not your.

Meilė per atstumą įmanoma tik tuomet, kai …. ilgesnis už atstumą
Kitaip sakant, aš netikiu meile per atstumą ir papasakosiu tris istorijas. Šabloniškas istorijas.

O istorija tokia. Vasara toks laiko tarpas, kai suveda žmones iš skirtingų miestų į vieną vietą pailsėti. Likimas žiaurus, atėjus rudenui juos bando išskirti. Tačiau jaunimas ne seni pirdžiai ir nėra linkęs ir vienadienius nuotykius, nenori užmiršti vasaros romano ir bando išsaugoti santykius gyvendami skirtinguose miestuose. Taigi JIE stengiasi ir važinėja pas JAS kiekvieną arba kas antrą savaitgalį. Noriu atkreipti dėmesį, jog visuomet mano istorijose važinėja būtent JIE. Tačiau tokie santykiai negali tęstis ilgai, nes joms trūksta dėmesio. Viena norėdama užplydyti tuštumą nuėjo pas kunigą, o kunigas pasitaikė jaunas… Kas būna po to, turbūt patys suprantate, vienas lietuvių rašytojas, netgi apie tai visą romaną šėšėly parašęs yra. Kita panašios situacijos veikėja man pasakė: “Žinai, neatsimenu, kada man jis paskutinį kartą dovanojo gėles”. Kaip vyriškos lyties atstovas šioje situacijote turbūt turėčiau palykyti jos vaikiną, bet… pats kaltas so long sucker Apibendrinant visose situacijose JOS įstumė JIEMS ragus… Sunku su tomis panomis… O jie perdaug idealistai, mano, jog gėlės nelaistomos gali žydėti…

—————————————
Panų kabinimo patarimai NR3
Pasitikėkite savimi. Čia vakar pasvarstėm ir nusprendėm, kad pasitikėjimas yra labai svarbu. Niekada nesakykite: “gal kada nors rytoj, tu gal norėtum kur nors nueiti?” nes gausite atsakyma ne. Sakykite: “Rytoj antra valdą susitinkame prie…” Gausite atssakymą taip, jeigu negalės antrą valandą pati pasiūlys laiką. Jeigu neesatę tikras, jog pasiseks nekvieskite, kas jums iš to jeigu pasirodysite kaip looseris?

Bernų kabinimo patarimai NR3
Šypsokitės. Šiandien su draugu nužiūrinėjom vieną panelę, tik nužiūrinėjo, bet nebandėm akimis nurenginėti, nes jinai mums nepatiko, ilgai galvojom kodėl - figurą lyg ir turi, rengiasi stilingai… galiausiai išsiaiškinom - per valandą laiko jinai nei karto nenusišypsojo.

ps. čia kažkas apie nieštumą ir pieną ir dar truputi apie seksą

Anksčiau rašiau, kad visos jos tokios, bet po to teko išklausyti ne vieną istoriją, kad ir jie tokie

Aišku, jeigu skaitote, mane dažnai tai tikrai nelaukiate, kad aš atsiprašysiu ir pasakysiu “sorry, buvau kaltas”, nes taip būtų neįdomu, ir jūs manęs skaitytumėte.

Tiems, kurie dar neriša apie ką aš kalbu. Tai trumputė priešistorė. Kartais meilė baigiasi ir tuomet prasideda skausmingas/malonus (pabraukti teisingą) skyrybų procesas. Aš sakiau, kad JOS visuomet nori likti draugais, o JIE nenori JŲ matyti. Bet pasirodo, jog pasitaiko ir atvirkštinių situacijų. Davar esminsi klausimas: Koks skirtumas?

O skirtumas yra, na, bent jau iš mano girdėtų istorijų. Skiriasi iliuzijų rūšys. Jeigu taip man leisit išsireikšti. Įtariu, kad aš čia jau lankstau viską aplinkui. Taigi reiktų drožti tiesiai šviesiai. Kai skiriamasi po to laiko tarpo kaip metai, tai JOS nori likti draugais, JOMS svarbu išlaikyti iliuzija, kad jos buvo tikrai geros, o blogi buvo JIE, ir todėl JOS JUOS paliko. Tiesa, jeigu atvirškčias variantas, tuomet JOS nori likti draugais tikėdamosios, kad pavyks JUOS susigražinti.
Tačiau, jeigu skiriamasi po tarkim dviejų savaičių draugystės, tuomet JIE nori likti draugais. JIE nenori prarasti iliuzijų, kad JIE viską padarė, ir galbūt dar ateityje pasitaikys proga įrodyti savo galimybės. Tuo tarpu pas JAS galvoje užsifiksavęs faktas, kad nieko kaip ir neįvyko, na nebent kažkoks mažvaikis seilėjosi ir šnopavo, kas nėra labai malonu, todėl JOS nenori likti draugais, ir nenori suteikti JIEMS daugiau šansų.

Tiesa, čia neapžvelgiau dar vieno varianto. Niekada neteko girdėti istorijos, kad JIE paliktų JAS po trumpo draugystės laiko. Hm.. galbūt taip nebūna? Arba būna draugystė arba… jos vištos? Hm…

Šiadien tiek minčių, kažkaip nepriklausomybės šventimas, mane veikia migdančiai visai nesinori mąstyti

ps. šiandien už mano akių užkliuvo klausimas: Kodėl vyrai myli kales. Čia knyga, neįsivaizduoju apie ką rašo, bet bandžiau sugalvoti, kodėl man turėtų nepatinkti kalė, kol kas nežinau. Ir dar viena knyga apie meilę.

“Neterškite meiles draugyste. Pabaiga yra pabaiga.” - Erich Maria Remarque

Kartais meilė baigiasi, ir dažniausiai baigiasi šabloniškomis istorijomis. Šį kartą į vieną pabandysiu sudurti jų be skaičiaus…. taip yra todėl, kad moku skaičiuoti tik iki triju , po to jau būna be skaičiaus.
Iš tiesų visiškai nesvarbu, kodėl jinai baigėsi. Ta prasme meilės istorija. Visiškai nesvaru, ar jis susirado kitą, ar ji įstūmė ragus, o gal tiesiog abu nusprendė, jog toliau tęsti neverta. Po tokio įvykio būna dvi reakcijos JO ir JOS.

JO reakcija: “aš tavęs nenoriu matyti, atsikinisk”.
JOS reakcija: “likime draugais”.

Aš lengvai galiu pakomentuoti JO reakciją, net jeigu paliko JIS pats, vis tiek galva, širdis ir prisiminimai - šventoji trejybė, kuri krečia pokštus, todėl nenuostabu, kad JIS nenori JOS matyti. JAM reikia laiko, kad greičiau tai užglaistytų. Aišku, tai priklauso nuo kiekvieno individo atskirai, vienam užteks mėnesio, kitam gali prireikti ir metų, ypač, jeigu buvo paliktas ant ledo. Užmiršimo procesą JIS nori pradėti tuoj pat.
Dabar pabandysiu pakomentuoti JOS reakcija, kaip ir JIS, JI negali susitaikyti su tuo kas įvyko, tačiau jinai linkusi gyventi iliuzijų pasaulyje ir turi praeiti, laiko kol jinai atsikrato visų iliuzijų. Tai ypač sunku JAM, kadangi jis turi elgtis kultūringai, atsakinėti į jos draugiškus pasiveikinimus, kai kiekvienas tas žodis tiesiog žudo ir primena, visai nesenai liepsnojusias aistras. Tuo tarp JAI tai padeda po truputi atsipratinti ir JO draugiškas elgiasys parodo, kad jie liko draugais. Kiekvieną dieną JAI reikia vis mažiau dėmesio, po maždaug mėnesio (pastaba: tai priklauso nuo kiekvieno individo atskirai) JI gali visiškai nesisveikinti ir praeiti kaip pro nepažystamą žmogų.
Visiškai negaliu logiškai pateisinti tokio JOS elgesio, tačiau tai įvyko ne vienam JAM ir ne vieną kartą. Kodėl JAI iš pradžių taip svarbu “likti draugais”? O su kiekviena diena, tas noras “likti draugais” vis mažėja, kol galiausiai JI net neprisimena tokio piliečio?

Ką gi JIS ir JI skiriasi, banali fraze, bet toks gyvenimas…
VELNIOP TOKĮ GYVENIMĄ!

VISKAS ARBA NIEKO!

Kartais aš susimąstau, ar tik žmonių gyvenimai nėra šabloniški, vienodi, lyg tokios pačios kompiuterinės programos su skirtingomis užsklandomis. Nekartą tenka išgirsti skirtingas istorijas papasakotas skirtingų žmonių, tačiau jeigu nekreipti dėmesį į smulkmenas, tos istorijos atrodo identiškos. Šiandien pirmas pasakojimas iš šabloniškų istorijų, jas papasakojo dvi skirtingos merginos, tačiau tas dvi istorijas aš papasakosiu kaip vieną…

Kartais būna, kad meilė baigiasi… Ir dažniausiai baigiasi skiaudžiai bent vienai iš pusių. Jis paliko ją dėl kitos, ir dar kas svarbiausiai dėl visiškai priešingos, apkūnios ir negražios. Aišku, mergina nesupranta kas atsitiko, juk jinai buvo tokia gera, darė viską ko jis norėjo, visada ir visur buvo su juo, net gi eidavo pas jo draugus, kurie jai buvo ne prie širdies. Jeigu jinai visa save atidavė, tai kodėl jis ją paliko? Juk buvo tokia ideali, idealiai tokia kokios jis troško. Mergina kamuoja daug klausimų, tačiau jinai negali rasti atsakymų, juk… Tai kas blogai? Tiesa, kartais jis sakydavo “Man reikalinga laisvė”, šito, aišku, mergina nesuprasdavo, bet palikdavo ramybei vieną, kitą dieną. Tačiau staiga viskas baigėsi, galbūt tos laisvės suteikė perdaug?

Ar jums teko girdėti panašią istoriją? Jeigu teko turbūt žinote atsakymus. O tuo tarpu aš pateiksiu savuosius.

Jeigu aš norėčiau kažko kas visą laiką būna su manim ir visą laiką su manim sutinka, nusipirkšiau pripučiamą Steisi. Nežinau kas pasakė, bet mintis tokia: “Jeigu du žmonės idealiai sutaria dėl visų dalykų, tai vienas iš jų nereikalingas.” Aš tikrai nenoriu, kad jinai man visą laiką nusileistų, jeigu kas nors nepatinka, tai tegul rėžia iš peties į ausį. Aš taip pat nenoriu, jog jinai visą laiką eitų sumanim, galbūt mes norime pasėdėti vyriškoje kompanijoje ir papasakoti nešvankius anekdotus (pažiūrėti porno?). Aš taip pat noriu, kad jinai turėtų savo drauges, kad galėtų kartais prasiblaškyti ir prisigaudyti keistų minčių. Aš noriu, kad mano mergina būtų asmenybė, o ne mano veidrodis. Yra posakis, kad priešingybės traukia, ar tai turėtų reikšti, jog vienodybės stumia? Aš nenoriu, kad jinai mane suvalgytų, arba pateiktų save kaip patiekalą. Jeigu mūsų nuomonės visada idealiai sutaps, tai apie ka mes kalbėsim? Juk toks dialogas skamba idotiškai:
jis: “Gal…”
ji:”Taip, brangusis visiškai tau pritariu”
jis:”Noriu…”
ji:”Taip, brangusis visiškai tau pritariu”
Žodžiu mano patarimas toks: negalima visada nusileisti, reikia nebijoti išsakyti savo nuomonę. Ne konfliktai yra išsiskyrimų priežastis, bet jų nebuvimas. Jeigu vienas žmogus neišsako ko nori ir visuomet nusileidžia, tai kaupiasi, kaupiasi kol galiausiai negalima pakelti ir galiausiai pratrūksta. Arba gali būti ir kita situacija, kad antrasis nujaučia, jog kažkas yra ne taip ,tačiau nežino kas tiksliai, ji apima keistas jausmas lyg bendrautų su verge ar tarnaite, na, taip jinai tenkina visus poreikius, tačiau “it does not make him happy”…

Kartais pyktis yra sveika.